Šokis – judesio menas. Šokis buvimą gyvais, gyvenimą ir sugyvenimą su kitais padaro ypatingą, išskiria valingą ir nevalingą judėjimą (transas), varijuoja energiją, išplėtoja kasdienius judesius ir judėjimo takus, padaugina susidūrimus su kitu ir kitais bei būdus susiliesti, organizuoja daugybę – žmonių grupę, buvimą su kitais daro optimistiškai įkvepiantį.

 

„Portike“ mokomės įvairių šokio stilių ir technikų. Tačiau mūsų tikslas nėra jau „išrasto“ judėjimo stiliaus įvaldymas. Techniką traktuojame kaip išgrynintą judėjimo būdą, atspindintį kultūrinius ir estetinius jį formavusio laikmečio iššūkius. Mokymosi procese susipažįstame su judėjimo stilių paveldu, puoselėjamu ir perduodamu per konkrečius metodus ir technikas. Tikslas – atrasti judėjimo stilių, kuris būtų tinkamas mūsų situacijai ir siekiams.

 

Šiuolaikinis liaudies šokis

Taip galima būtų sąlyginai pavadinti mūsų kuriamų šokių stilių.

„Šiuolaikinis“ – nes

• stengiamės kurti šokius, kurie būtų problemiškai aktualūs,
• siekiame, kad šokis prisidėtų prie konkrečios žmonių grupės situacijos keitimo,
• kūrybos procese, stengiamės atsižvelgti į šiuolaikinių mokslų (filosofijos, teologijos, sociologijos, edukologijos ir kt.) įžvalgas,
• norime, kad šokis būtų estetiškai priimtinas.

„Liaudies“ – nes

• stengiamės kurti šokius, kuriuos šokti galėtų kiekviena(s),
• kuriant šokius, stengiamės įsiklausyti į konkretaus žmogaus / žmonių grupės patirtis,
• ieškome kuo paprastesnių išraiškos būdų,
• norime, kad mūsų šokiai būtų suprantami visiems,
• nenuvertiname kolektyvinio judesio, jo kūrybinių galimybių,
• svajojame, kad mūsų šokiai būtų „pritaikomi“ kasdieniniame gyvenime,
• labiau mėgstame šokti žmonių apsuptyje (bendruomenėse, gatvėse, ant platformų), nei ant scenos (nors neatsisakome 😊).

Mes už „liaudiškas“ priemones visuomenės negalavimams gydyti! Šokis – mūsų pasiūlymas.