Teologija „Portike” žvelgia į žmogų ir pasaulį kaip į paslaptį. Savo gyvenimo veiksmo ieškojimas ir ketinimas įgyvendinti savo pašaukimą ar misiją pasaulyje ragina tirti ir pažinti šią paslaptį. Vadovaujamės įsitikinimu, kad tokie ieškojimai išsipildo, artėjant prie Dievo ir dalyvaujant Dieve, kuri(s) yra pasaulio Paslaptis. Dievoieška reikalinga žmogaus ir pasaulio pilnatvei ir jos nepaneigia, – „…juk Dievo šlovė – gyvas žmogus, o žmogaus gyvybė – Dievo regėjimas.” (Šv. Ireniejus Lionietis).
Pasak kitų krikščioniškos bažnyčios teologų, išmintis yra vientisas trijų Dievo knygų – sielos, kūrinijos ir Šventojo Rašto, kuri pastarąsias pratęsia ir paaiškina – supratimas. Tačiau neturime iliuzijų ir suprantame, kad krikščioniškos bažnyčios dažnai užmiršdavo, kad Dievas veikia visame pasaulyje ir užsidarydavo nuo pasaulio savo unikalume ir įsivaizduojamame sakralume. Taip pat suprantame, kad gyvename Dievo nebuvimo laikais, ir dažnai Dievo teigimas asocijuojasi su prievarta prieš kitus, panieka mokslui ir politinėmis manipuliacijomis. Teologiją matome šitoje įtampoje, – tarp skausmingų realijų ieškančią išminties, gydymo ir veiksmo, ir norime atrasti jos sąsajas su šiandieniniu žmogaus gyvenimu. Todėl savo teologines dirbtuves įsivaizduojame kaip „portikus” – vietas, kuriose galima gilintis į tris knygas, siekiant žmogaus, bažnyčios ir pasaulio gydymo. „Gydymas“ yra mums svarbus žodis.
Taip pat mums svarbi ir sąsaja tarp Dievo, žmogaus ir pasaulio knygų, kurioje jos persipina ir yra viena kitai reikalingos. Kaip mes išlaikome šių knygų savistovumą ir teigiame jų laisvę? Vadovaujamės įsitikinimu, kad krikščioniškas tikėjimas trivieniu Dievu, – Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia, – leidžia pamatyti Dievą kaip neprieinamą paslaptį, atskirą nuo pasaulio, bet sykiu ir artimą, – į jį įsitraukusią ir gelbėjančią, sąveikaujančią arba veikiančią kartu su žmogumi ir pasauliu.
„Portike“ yra vietos ir besidomintiems pačia teologija, ir atviriems teologijai kaip dialogo partnerei. Svarbūs klausimai: – kaip teologija gali padėti analizuoti ir konstruoti socialinę realybę? – kokia yra teologijos laikysena postmodernios minties atžvilgiu?
